Pirmojoje audiencijoje po kelionės į Kanadą popiežius dalijosi kelionės įspūdžiais, tačiau šį trečiadienį, rugpjūčio 10 d., vėl pratęsė ciklą katechezių apie senatvę, kuris, sakė Pranciškus, artėja į pabaigą.
Katechezėje popiežius pradėjo nuo Jėzaus atsisveikinimo kalbos, kurią perdavė Jono Evangelija ir kuri prasideda paguodos žodžiais ir pažadu. „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ (Jn 14, 1). „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ (Jn 14, 3). Kiek anksčiau jis sakė Petrui, kad vėliau ir jis paseksiąs juo (plg. Jn 13, 36), primindamas, kad jam teks žengti savo trapaus tikėjimo keliu. Visiems mokiniams tai bus ėjimas per liudijimo trapumą ir brolybės iššūkius, tačiau taip pat per žavinčius tikėjimo palaiminimus. Jėzus juk pažadėjo: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“. (Jn 14, 12). „Pagalvokite, koks tai pažadas! Nežinau, ar apie tai pagalvojame ir ar iš tikrųjų tai tikime. Nežinau. Kartais manau, kad ne“, – sakė Pranciškus.
Anot jo, senatvė yra tinkamas metas jaudinančiam ir džiuginančiam šio laukimo liudijimui. Senatvėje tikėjimo darbai, kurie priartina mus ir kitus prie Dievo karalystės, yra pažengę toliau už jaunystės ir brandos meto jėgas, žodžius ir polėkius. Tačiau būtent šitai padaro tikrojo tikslo pažadą dar skaidresniu.
Pranciškus samprotavo apie senatvę, kurią graužia kartėlis dėl pražiūrėtų progų, šitaip tampančią dar didesniu kartėliu sau ir kitiems. Tačiau senatvė, švelniai ir pagarbiai išgyvenanti tikrąjį gyvenimą, galutinai pašalina nesusipratimą dėl galios, kurios turi pakakti sau ir savęs realizavimui. Pašalina ir nesusipratimą dėl Bažnyčios, prisiderinančios prie supasaulėjimo ir manančios, kad šitaip ji gali pasiekti tobulumą ir išsipildymą. Kai išsivaduojame iš šios pretenzijos, senatvės metas, kurį Dievas mums suteikia, jau pats savaime yra vienas iš tų „didesnių darbų“, apie kuriuos kalba Jėzus. Iš tikrųjų, tai darbas, kurio Jėzui nebuvo lemta atlikti: jo mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų jį padarė įmanomą mums!
Mūsų gyvenimas nėra tam, kad užsisklęstų savyje, įsivaizduojamame žemiškame tobulume: jis skirtas, kad žengtų toliau už mirties. Iš tiesų, mūsų pastovi vieta, mūsų kelionės tikslas, nėra čia: jis yra šalia Viešpaties, kur jis gyvena per amžius.
Popiežius katechezėje aiškino, kad procesas, kurį mes pradedame čia, žemėje, yra tarsi asmens, norinčio tapti vienuoliu, įvesdinimo procesas – noviciatas. Esame tarsi gyvenimo pameistriai, kurie per aibes sunkumų išmoksta įvertinti Dievo malonę, gerbti atsakomybę, dalytis gyvenimu, jį daryti vaisingu visiems. Gyvenimo žemėje laikas yra šio perėjimo malonė. Įsivaizdavimas, kad galime sustabdyti laiką – amžinosios jaunystės, beribės gerovės, absoliučios valdžios norėjimas – ne tik neįmanomas, tai kliedesiai!
Mūsų egzistencija žemėje yra mokymosi gyventi laikas, kuris tik Dieve randa išsipildymą. Nuo pat pradžios esame netobuli ir iki pat galo liksime netobuli. Dievo pažado įgyvendinimas apgręžia santykį: Dievo erdvė, kurią Jėzus labai atidžiai rengia, viršija mūsų žemiško gyvenimo laiką. Būtent senatvė priartina šio įgyvendinimo viltį, galop ji žino ir laiko prasmę, ir ribotumą vietos, kurioje išgyvename šį savo įvesdinimą. Todėl senatvė yra išmintis, senatvė patikima, kai kviečia džiaugtis praeinančiu laiku: tai ne grėsmė, o pažadas. Senatvė kilni, jai nereikia grimuotis, kad parodytų savo kilnumą. Gal kartais grimas ir atsiranda, bet tik kai trūksta kilnumo. Senatvė patikima, kai tampa kvietimu džiaugtis dėl laiko tėkmės, nors laikas praeina. Bet tai nėra grėsmė, o pažadas, kartojo popiežius. Senatvė atranda tikėjimo žvilgsnio gylį, nėra iš prigimties konservatyvi, kaip kad sakoma! Dievo pasaulis yra beribė erdvė, kuriame praeinantis laikas nebeturi svarbos. Būtent per Paskutinę vakarienę Jėzus save nukreipė į šį tikslą, mokiniams pasakydamas: „Nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.
Senatvė, išgyvenama laukiant Viešpaties, gali tapti atbaigta tikėjimo apologija, įtikinamai visiems atsakančia apie mūsų viltį dėl visų (plg. 1 Pt 3, 15). Senatvė Jėzaus pažadą padaro suprantamu žengdama link Šventojo miesto, apie kurį kalbą Apreiškimo Jonui knyga 21–22 skyriuose. Senatvė – tai labiausiai tinkama gyvenimo fazė skleisti gerąją naujieną, kad gyvenimas yra galutinio įgyvendinimo pradžia. Senoliai yra pažadas, pažado liudijimas. Ir geriausia dar turi įvykti. Dievas visiems mums tesuteikia šitai sugebančią senatvę, sakė popiežius. (SAK / Vatican News)
